Louis Braille (Luji Brailis): kas sukūrė aklųjų raštą
Louis Braille (lietuviškai rašoma Luji Brailis) buvo prancūzų mokytojas, nuo penkerių metų aklas, sukūręs jo vardu vadinamą taškinį raštą. Jis gimė 1809 m. sausio 4 d. Kupvrė (Coupvray) netoli Paryžiaus ir mirė 1852 m. sausio 6 d. Paryžiuje. Šešių taškų langelį jis sukūrė dar būdamas Paryžiaus aklųjų instituto mokinys, maždaug penkiolikos metų, o savo metodą paskelbė 1829 m.
Jo išradimas nebuvo pirštais skaitomas raštas: tokių bandymų būta ir anksčiau. Svarbiausia buvo tai, kad aklas žmogus pagaliau galėjo rašyti pats. Iki Brailio aklas mokinys su vargu galėjo perskaityti reginčiųjų paruoštą tekstą, bet nieko parašyti negalėjo. Todėl Brailio raštas išliko, o kitos sistemos išnyko.
Svarbiausia
- Gimė 1809 m. sausio 4 d. Kupvrė, mirė 1852 m. sausio 6 d. Paryžiuje, sulaukęs 43 metų.
- Trejų metų susižeidė akį tėvo balnių dirbtuvėje; infekcija išplito į kitą akį, ir maždaug penkerių metų jis visiškai apako.
- Dešimties metų pradėjo mokytis Paryžiaus Karališkajame aklo jaunimo institute, kur buvo skaitomos iškilios lotyniškos raidės: jas buvo galima perskaityti, bet ne parašyti.
- Jis rėmėsi Charles'io Barbier taškiniu raštu – iki 12 taškų viename ženkle – ir sumažino jį iki 6, nes dvylika taškų netelpa po piršto galiuku.
- Sistemą sukūrė maždaug penkiolikos metų, paskelbė 1829 m., antrasis leidimas pasirodė 1837 m.; muzikos užrašymas buvo nuo pat pradžių.
- Jam gyvam esant sistema oficialiai nepripažinta. Institutas 1840 m. ją net uždraudė ir įvedė tik 1854 m.
- 1952 m. jo palaikai perkelti į Paryžiaus Panteoną; rankos liko Kupvrė.
Datos
| Gimė | 1809 m. sausio 4 d., Kupvrė (Prancūzija) |
| Mirė | 1852 m. sausio 6 d., Paryžius, 43 metų |
| Mirties priežastis | Tuberkuliozė |
| Regėjimo netekimas | Nelaimingas atsitikimas trejų metų, visiškai apako apie penkerius |
| Mokslai | Karališkasis aklo jaunimo institutas Paryžiuje, nuo 1819 m. |
| Profesija | Instituto mokytojas, vargonininkas ir violončelininkas |
| Išradimas | Lytimu skaitomas šešių taškų langelis, 64 deriniai |
| Paskelbta | 1829 m., antrasis leidimas 1837 m. |
| Oficialus pripažinimas | 1854 m., praėjus dvejiems metams po mirties |
| Panteonas | 1952 m., praėjus šimtui metų po mirties |
Kaip Louis Braille neteko regėjimo
Louis Braille ėmė prarasti regėjimą po nelaimingo atsitikimo būdamas trejų metų, 1812 m., savo tėvo Simono-René Brailio balnių dirbtuvėje Kupvrė. Žaisdamas su įrankiais jis susižeidė akį ylu – aštriu įrankiu odai pradurti. Žaizda supūliavo, infekcija išplito į sveikąją akį, ir maždaug penkerių metų berniukas visiškai apako. Taip pasakoja Louis Braille muziejus Kupvrė, įsikūręs name, kuriame jis gimė.
Šaltiniai nesutaria, kuri akis buvo sužeista pirmiausia. Neginčijama tik seka: viena akis buvo sužeista, o kitą sunaikino infekcija.
Ką aklieji skaitė iki Brailio rašto
Louis Braille 1819 m. vasarį, dešimties metų, kaip stipendininkas pradėjo mokytis Paryžiaus Karališkajame aklo jaunimo institute – mokykloje, kurią 1785 m. įkūrė Valentinas Haüy kaip pirmąją pasaulyje mokyklą akliems vaikams. Ten buvo skaitoma: Haüy metodu ant storo popieriaus buvo spausdinamos iškilios lotyniškos raidės, ir mokinys pirštu atpažindavo A ar B formą.
| Haüy metodo trūkumas | Pasekmė |
|---|---|
| Lotyniška raidė – akims sukurta apvali forma | Pirštas ją atpažįsta lėtai ir sunkiai |
| Kiekvienas puslapis buvo renkamas ir spausdinamas | Knygos buvo brangios, didelės ir sunkios |
| Reljefui reikėjo spaudos mašinos | Mokinys pats nieko negalėjo parašyti |
Charles'is Barbier ir dvylikos taškų raštas
1821 m. institutą pasiekė Charles'io Barbier de la Serre taškinis raštas. Užuot mėgdžiojęs raidžių formą, jis užrašydavo garsus į popierių įspaustais taškais: iki dvylikos taškų viename ženkle, dviem stulpeliais po šešis. Su lentele ir yla aklas žmogus galėjo rašyti.
Dvylikametis Braille iškart pastebėjo trūkumą: dvylika taškų netelpa po piršto galiuku. Norint perskaityti ženklą, reikėjo vedžioti pirštą ir skaičiuoti taškus. O kadangi raštas užrašė garsus, jame nebuvo nei rašybos, nei skyrybos, nei skaičių.
Dažnai pasakojama, kad Barbier savo sistemą sukūrė kaip karinį kodą, kad įsakymus būtų galima skaityti naktį be šviesos. Šią versiją šiandien ginčija tyrimai (Philippa Campsie), pagal kuriuos Barbier ją akliesiems skyrė jau 1815 m. tekste. Mes nesirenkame pusės. Neginčijamas tik skaičius: iki dvylikos taškų pas Barbier, šeši pas Brailį.
Nuo dvylikos taškų iki šešių
Louis Braille šešių taškų langelį nustatė apie 1824 m., būdamas penkiolikos: du stulpeliai po tris taškus, 64 deriniai įskaitant tuščią langelį. Kriterijus buvo lytėjimas: šešių taškų langelis visas telpa po smiliaus galiuku ir atpažįstamas vienu prisilietimu.
| Barbier raštas | Brailio langelis | |
|---|---|---|
| Taškų viename ženkle | Iki 12, du stulpeliai po 6 | Iki 6, du stulpeliai po 3 |
| Ką užrašo | Garsus | Raides, skaičius, skyrybą |
| Rašyba | Neįmanoma | Įmanoma |
| Skaitymas pirštu | Reikia vedžioti per ženklą | Ženklas telpa po pirštu |
Dėl amžiaus šaltiniai išsiskiria: dauguma nurodo 1824 m. ir penkiolika metų, kai kurie – 1825 m. ir šešiolika; muziejus darbą aprašo nuo dvylikos iki šešiolikos metų. Mes rašome „apie penkiolikos“.
Ką jis paskelbė
Braille savo metodą paskelbė 1829 m., būdamas dvidešimties. Prancūziškas pavadinimas kalba apie žodžių, muzikos ir bažnytinio giedojimo užrašymą taškais: muzika sistemoje buvo nuo pat pradžių. Braille grojo violončele ir vargonais ir buvo Paryžiaus bažnyčių vargonininkas.
1837 m. antrasis leidimas sistemai suteikė dabartinį pavidalą: iš jos pašalinti brūkšneliai, kuriuos pirmasis leidimas dar maišė su taškais, nes po pirštu brūkšnelis ir taškas painiojasi.
Kodėl sistema nepripažinta jam gyvam esant
Kol Louis Braille buvo gyvas, sistema oficialiai nebuvo pripažinta ir net buvo uždrausta mokykloje, kurioje gimė.
1840 m. naujasis instituto vadovas Pierre'as Armand'as Dufau Brailio raštą uždraudė; mokiniai toliau jį vartojo slapta. 1844 m. vasarį, atidarant naują mokyklos pastatą, vadovo pavaduotojas Joseph'as Guadet viešai pademonstravo skaitymą ir rašymą Brailio raštu, ir sistema grįžo į mokyklą. Vis dėlto oficialiai ji priimta tik 1854 m., praėjus dvejiems metams po to, kai 1852 m. sausio 6 d. Braille mirė nuo tuberkuliozės.
Panteonas ir rankos Kupvrė
Šimtųjų mirties metinių proga, 1952 m., Brailio palaikai perkelti į Paryžiaus Panteoną. Kupvrė norėjo išsaugoti ką nors iš savo garsiojo kraštiečio: jo rankos liko urnoje kape gimtajame kaime. Tai, ką Louis Braille pakeitė, yra būtent tai, kas daroma rankomis.
Brailio raštas Lietuvoje
XX a. pradžioje į Lietuvą buvo vežamos knygos Brailio raštu kitomis kalbomis. Brailio abėcėlę lietuvių kalbai pritaikė kare apakęs savanoris Pranas Daunys; ja nuo 1928 m. mokyti Kauno aklųjų instituto mokiniai, o 1930 m. ten pradėtos spausdinti knygos. 2000 m. patvirtinta reformuota lietuviška Brailio abėcėlė, o 2019 m. visa ženklų sistema įtvirtinta standarte LST ISO 17049:2017/NA:2019.
Brailio raštas šiandien
Lietuviškas Brailio raštas remiasi tuo pačiu šešių taškų langeliu ir prideda devynias raides su diakritikais, nuo ą iki ž. Išradėjo vardas Brailio raštu rašomas ⠨⠇⠕⠥⠊⠎⠀⠨⠃⠗⠁⠊⠇⠇⠑: prieš kiekvieną didžiąją raidę – 4, 6 taškų ženklas. Visas raides rasite Brailio rašto lentelėje.
Dažniausi klausimai
Kiek metų turėjo Louis Braille, kai sukūrė savo raštą?
Apie penkiolika. Dažniausiai nurodomi 1824 m.; kai kurie šaltiniai nurodo 1825 m., o muziejus jo gimtajame name darbą aprašo nuo dvylikos iki šešiolikos metų. Metodą jis paskelbė 1829 m., būdamas dvidešimties.
Kodėl Louis Braille apako?
Trejų metų jis tėvo dirbtuvėje susižeidė akį yla. Infekcija išplito į kitą akį, ir apie penkerius metus jis visiškai apako.
Ar Louis Braille nukopijavo Charles'io Barbier sistemą?
Ne. Jis rėmėsi Barbier idėja rašyti iškiliais taškais ir to neslėpė. Visa kita pakeitė: šeši taškai vietoj dvylikos, kad langelis tilptų po pirštu, ir raidės, skaičiai bei skyryba vietoj garsų.
Kur palaidotas Louis Braille?
Paryžiaus Panteone, nuo 1952 m. Jo rankos gyventojų prašymu liko Kupvrė.
Kada minima Pasaulinė Brailio rašto diena?
Sausio 4 d., Brailio gimimo dieną. JT Generalinė Asamblėja ją paskelbė 2018 m., o minima ji nuo 2019 m.